Televizija, kuri saugo arba Kaip mainstreamas išgelbės pasaulį

Na, bent savotiškai. Minėtasis mainstremas arba, sulietuvintai tariant, populiarioji kultūra nuolat atsiduria tartum viduramžiškose viešose patyčiose, kai koks nors nelaimėlis prirakintas prie gėdos stulpo priešais piktdžiugišką minią ginkluotą kiaušiniais, pomidorais ir pašvinkusia žuvimi… Nors geriau pagalvojus – turbūt ne, prieš šimtus metų žmonės maisto klausimu buvo daug taupesni. Tarkim, jie buvo apsiginklavę purvu, fekalijomis ir marą skleidžiančiu kosuliu… O gal akmenim, šakėm ir fakelais?  Mano žinios apie viduramžius kiek miglokos, surinktos iš tos pačios pop-kultūros  ir šitas palyginimas turbūt buvo viena prastesnių idėjų, bet mintis turėjo būti ta, kad popsą ar meinstrymą labai madinga ir viešai priimta maišyti su žemėmis, vadinti gašliu, nemoraliu, tapusiu buku žmonių uždarytų name su kameromis stebėjimu, begaliniu žmonių žudymu žaidimuose ir sekso scenų festivaliu. Kiekvienas toks paburbėjimas, paapeliavimas į moralę ir dorovę sulaukia gausių galvų linksėjimų. Tai galiausiai tapo tokiu nemirtingu atpirkimo ožiu, kurį galimą kaltinti dėl visko: nuo karo Irake iki nusilaužto nago.

Aš visuomet jaučiau, kad toks požiūris į pop-kultūrą (turint omenyje visas populiariausias entertainmento rūšis: kompiuterinius žaidimus, televiziją, internetą ir filmus) yra trumparegiškas ir nevisiškai informuotas. Visai neseniai aptikau ir mano požiūrį palaikančios literatūros, su kuria ir norėčiau supažindinti, nes… Nes man ji tikrai patiko, o taip pat ji man pritaria. Manau, tai  – pakankamai svarūs argumentai. “Everything Bad is Good for You“. Knygos autorius – Steven Berlin Johnson. Mūsų, lietuvių, tarpe vadinkime jį Steponu. Stepu. Stepuku. Be jokios priežastis, išskyrus tą, kad mes lietuviai ir TURIME VISKĄ LIETUVINTI. Žinodamas, kad retas turi priėjimą prie angliškų  knygų bibliotekų, o dar retesnis pirks kažką Amazonėje paskaitęs vieną neypatingą mano žinutę tinklaraštyje, pabandysiu glaustai pristatyti, ką minėtasis Stepas dėsto ir ypatingai, ką jo dėstymas byloja apie televiziją.

Kyla natūralus klausimas apie laidą. Jums ne?

Taigi, pagrindinė knygos tezė yra tai, jog plačiai paplitęs požiūris apie kultūr0s prastėjimą ir paprastėjimą pataikaujant kvailiausiems ir infantiliškiausiems žmonių įgeidžiams yra nesąmonė. Tai jis grindžia tuo, kad yra ypatingai koncentruojamasi ties ‘ką’ mums rodo pop-kultūra ir visai pamirštamas ir nenagrinėjimas ‘kaip’. Pavyzdžiui, žaidimai, pasak Stepo, yra kritikuojami už didelį žiaurumą, kraujo kiekį, tačiau nuolat pamirštamas faktas, kad visi jie yra žiauriai sudėtingi. Užtenka palyginti kokį eilinį Age of Empires ar Grand Theft Auto su senuku Pac-man. Age of Empires sukasi apie tvirtovės statybos sistemą, šiai tvirtovei statyti reikalingi resursai – antra sistema, tvirtovei ginti reikalinga kariuomenė – trečia sistema, visa tai reikia supinti tarpusavyje ir pritaikyti vienai bendrai žaidimo strategijos sistemai – kada pulti, kada kaupti jėgas, kaip pergudrauti priešininką. Palyginus su tikslais kuriuos turėdavo Pac-mano žaidėjas (pabėgti nuo vaiduoklio ir rinkti taškelius), Empires žaidėjo galvoje verdantis pastovus užduočių prioretizavimo, daugelio “žaidimo detalių“ valdymo ir trumpalaikių tikslų derinimo su ilgalaike strategija viralas greičiau atrodo kaip darbas nei pramoga. Nekitaip yra ir prastą reputaciją turinčiame GTA. Viso žaidimo įveikimo aprašymas (walkthrough) reikalauja 53000 žodžių, panašiai kaip vidutinė novelė. Pac-mano 256 lygių strategiją galima sutalpinti į kelis puslapius. Tačiau, kas iš to? Stepas atrėžia, kad tokie žaidimai yra puiki treniruotė smegenims, žaidėjas mokosi priimti sprendimas pagal turimus duomenis, analizuoti savo pastebėjimus ir pagal tai atkurti žaidimo taisykles (jei esate žaidę bent truputį populiarių kompiuterinių žaidimų, pastebėsite, kad dauguma jų iškart neišduoda savo taisyklių, už kadro vykstančių skaičiavimų, taip kaip, tarkim, visas taisykles pateikia šachmatai). Vaikas (ar nebūtinai vaikas) žaisdamas žaidimą nesimoko, kaip žudyti žmonės ar kautis su begalėm fantastinio pasaulio monstrų, jis mokosi sistemingumo, problemų sprendimo ir teorijos-bandymo principo.

O dabar apie televiziją. Tą šviečiančią dežė, kuri žmonės paverčia vegetuojančiais ir pasyviais it agurotis ar komos būsenos pacientas be lašelinės. Be abejonės, jokios ilgalaikės naudos iš to būti negali. Priešingai mąstantis Stepas kilęs iš Jungtinių Valstijų, todėl ir pavyzdžiai jo beveik visi iš amerikitiškų laidų ir serialų, bet tai neturėtų trukdyti – lietuviai sėkmingai ir gausiai vartoja Valstijų TV kanalų produkciją – nuo Simpsonų iki Hauso ir nuo Lost iki Sopranų. Būtent Sopranus, autorius kartoja ir linksniuoja daugybę kartų, galbūt pagautas baimės, kad puslapis teksto be žodžio ‘Sopranos’ yra neįtikinantis ir nesuprantamas. Tačiau tam yra priežasčių.  Bet kokiu kitu laikmečiu toks darbas būtų palaikytas gan avant-gardiniu ir per sudėtingu, tačiau mūsų visuomenėje jis iškopė į visišką mainstremą, aukščiausias reitingų vietas, retransliaciją visame pasaulyje ir milžiniškus pinigus. Sopranai, nuostabiųjų HBO kūrinys (toks žodis kaip ‘nuostabus’ kalbant apie bet kokią didelę kompaniją ar godų transliuotoją atrodo kiek iškrypėliškai, bet čia jis tikrai tinka), kaip ir daugelis po jų sekusių ir keletas juos aplenkusių serialų, reikalauja iš žiūrovo vis didesnio ir didesnio įsitraukimo į patį veiksmą. Tai ne tiesi istorijos linija, kuri žygiuoja paskui herojų nuo užuomazgos iki pergalingo galo. Sopranų laikų serialas – tai nuolatos besikeičianti dešimties siužeto linijų mozaiką, kuri neveda žiūrovo už rankos ir nebaksnoja pirštu, o tikisi iš jo dėmesingumo, išvadų darymo ir įvykių (kartais nutikusių prieš 30 minučių, praėjusioje serijoje ar net praėjusiame sezone) siejimo. Pasak Stepuko, būtent toks pasitikėjimas žiūrovu, nenoras visko supaprastinti atvedė Sopranus į šlovę.

Penki vyrukai ir biliardo lazda. Laida apie biliardą? Snūkerį?

Kitas punktas, kuriuo Stepas gina televiziją nuo neišgydomų pesimistų, yra subtilumas. Įsivaizduokite kokį senesnį siaubo filmą (pvz. Scream), veiksmo serialą (pvz. A-Team) ar dar kokią nors masiniam vartojimui taikytą nesudėtingo entertainmento formą. Jos turi vieną bendrą bruožą (ne, ne siaubingas šukuosenas/prastą vaidybą). Žiūrovui nuolat baksnojamą į svarbius siužetui įvykius: “Pažiūrėkite į duris! Ji pamiršo jas užrakinti! Bet kas gali laisvai įsibrauti.“ arba “Štai nieko nesuprantantis veikėjas įmestas į siužetą tam, kad mes galėtume viską jam ir žiūrovui paaiškinti“.  Iš pažiūros suprantama prodiuserių baimė, kad žiūrovas pasijutęs nors kiek pasimetęs griebsis distancinio pultelio ir puls perjungti kanalo, bent jau šiais laikais yra nepagrįsta. Pavyzdžiui, gana populiarus ligoninės žanras su tokiais Lietuvoje transliuotais šmotais kaip House M.D. ar kiek senesnis E.R. užverčia žiūrovus specialybės žargonu ir terminais, kurie statistiniam piliečiui Stepui absoliučiai nieko nereiškia. Niekas nesitiki, kad jis juos supras. Iš žiūrovo tikimasi nuolatinės analizės ir atsirinkimo tų dalykų, kurie jo niekur neveda, tiesiog suteikia daugiau realizmo ir tų, kurie leidžia susiprasti situacijoje. Be abejonės, vienas kitas pabaksnojimas pirštu išlieka, tačiau jie pateikti daug subtiliau ir pagrįsčiau. Tolimesniam įrodinėjimui Stepas naudoja dideles citatas, bet aš vėl būsiu tingus barsukas ir pasiūlysiu netikintiems pasižiūrėti šių dienų ir 80-ųjų serialą vieną po kito. O visiems kitiems, piešinukas su atseit juokinga antrašte:

Tai akivaizdu! Limbozinis išsigalvocitas. 15 miligramų dešracetamolio - skubiai!

Galiausiai – realybės šou. Visuotinai pripažintas žiūrimiausias istorijoje bevertis šlamštas. Kuriame Steponas ir vėl randa privalumų. Trumpai tariant, tai nėra labai aukštos kokybės ar didelės vertės produkciją, bet ji, priešingai nuo pirmtakų, įtraukia žaidėją emociniame lygmenyje ir priverčia jį dalyvauti patį. Tikri žmonės, tikri tarpusavio santykiai žadina vojeristinį smalsumą ir mes net užsimirštame, kokį didelį kiekį žmonių ir jų tarpusavio santykių sekame. 20 ir daugiau dalyvių anaiptol nenaujiena kokiam nors Survivor ar The Apprentice. Grįžkime 10-15 metų atgal ir joks televizijos projektas nesiryžtų turėti šitiokio beprotiško skaičiaus pagrindinių veikėjų. Realybės šou žiūrovo protinės pastangos pažinti šiuos žmonės, nustatyti jų santykius iš pasąmoningos kūno kalbos ir sekti nuolatinę šių santykių kaitą neturėtų būti nuvertintas. Mes tą patį darome kasdien, o toks socialinis nuovokumas vienaip ar kitaip yra įgūdis ir net labai naudingas. Taip, tai kažkiek primeną muilo operas, kuriame išraižytas dieninis Lietuvos televizijų tinklelis, tačiau muilai neturi nuoširdumo faktoriaus, nekviečia mūsų dalyvauti žaidime galvojant, ką mes patys darytume tokioje situacijoje. Vienaip ar kitaip tai yra žingsnis į priekį nuo anų dienų televizijos The Price is Right, kur iššūkis būdavo teisingai įvertinti rankšluostį ar Wheel of Fortune, kur tereikia geru metu nusipirkti balsę. Negaliu nepaminėti rusiško Wheel of Fortune atitikmens По́ле Чуде́с, kur taip pat reikėdavo atnešti laidos vedėjui trilitrinį stiklainį raugintų agurkų.

Dar ponas Stepas kalba apie internetą, tačiau jo nauda gana savaime suprantamas dalykas. Vargu ar kas nors ims ginčytis, kad gausus šiuolaikinių technologijų vartojimas nestiprina problemų sprendimo įgūdžių.

Deja, sunku surasti iškalbingų pavyzdžių šiems teiginiams lietuviškoje televizijoje. Iš dalies dėl to, kad Lietuvoje televizija dėl istorinių priežasčių vystėsi visai kitaip. Iš kitos pusės, esame godūs užsienio produkcijos vartotojai ir lietuviški serialai pranyksta tarp šių tarptautinių brendų (nors mielai aprašyčiau palyginimą tarp “Moterys meluoja geriau…“ ir “Giminių“/“Atžalų, jei tik kas žino iš kur rasti pastarųjų įrašus). Žinoma, turėjome “Robinzonus“, “Akvariumus“, turime “Muzikos akademijas“, į bendrai paplitusias televizijos madas lygiuojamės, tačiau didesnio žingsnio link labiau angažuojančio turinio turbūt dar teks palaukti, bet, kaip byloja Stepas, vilties yra. Besikeičiantis visų medijų tarpusavio ryšys (o labiausiai TV archyvai internete ir įrašų (DVD ar kitomis formomis) platinimas) galiausiai atveda prie televizijos, kuri ne bando išlaikyti jūsų dėmesį ir nesupainioti jūsų tos vienos ir svarbiausios pirmos transliacijos metu, bet stengiasi surimtėti, eksperimentuoti ir įtraukti ilgesniam, daugkartiniam žiūrėjimui.

Moralas turbūt būtų vertinti televiziją (žaidimus/internetą) ne kaip vieno lygmens turinį, bet kaip veiklą įtraukiančia mūsų smegenines įvairiais metodais ir būdais ir skatinančią mus vis daugiau mąstyti apie tai ką mątome ir girdime. Stepas į visą šitą įtraukė netgi karta iš kartos augančius IQ, įvertinimą nepriklausantį nuo išsilavinimo, bet nuo šiais laikais ypač svarbaus problemų sprendimo ir loginio mąstymo įgudžio. Galbūt taip ir yra, galbūt tai ir išgelbės pasaulį (dar nežinau nuo ko), bet faktas, kad mūsų kultūra keičiasi (ir į gerąją pusę) yra akivaizdus ir išdėstytas šioje pusantro tūkstančio žodžių sienoje. Dėkui už dėmesį.

P.S. Taip, prisipažįstu negailestingai apiplėšęs Steveną Johnsoną ir prisigaudęs jo minčių sausokai išbėręs jas jums. Tačiau vyrukas išties nekvailas, cituoja tokius žmonius kaip McLuhan ar Flynn, rašo daugeliui gerbtinų publicistinių žurnalų. Manau – neprašoviau. Nepaminėjau daugelio svarbių jo pastebėjimų, tad komentarai visuomet laukiami.